Reikalavimai darbo sutarčiai

Šis 2017 m. įrašas aprašo tuo metu galiojusią tvarką. Atnaujinta 2026-10-22: darbo apmokėjimo sistema dabar privaloma visiems darbdaviams; atnaujinti būtinųjų sutarties sąlygų, pranešimo apie darbo sąlygas ir dienpinigių aprašymai; pataisyta, kas tvirtina pavyzdinę darbo sutarties formą.

Darbo teisėje, skirtingai nuo sutarčių (civilinės) teisės galioja specifinis reguliavimo metodas. Jei sutarčių teisėje šalims privalomos tik tos sąlygos, kurios buvo nurodytos jų abejų pasirašytoje sutartyje, ir nei viena šalis neturi teisės vienašališkai nustatyti kažkokių papildomų taisyklių, tai darbo teisėje darbdavys turi teisę vienašališkai nustatyti bet kokias taisykles (darbo sąlygas), kurios nebuvo specialiai aptartos darbo sutartyje. Žinoma, darbdavys vienašališkai nustatydamas darbo sutartyje neaptartas darbo sąlygas negali pažeisti imperatyvių įstatymo normų, o taip pat pabloginti darbuotojo darbo sąlygas palyginus su įstatymų nustatytomis, tačiau be šių apribojimų darbdavys yra laisvas spręsti dėl darbo organizavimo ir darbo sąlygų įmonės darbuotojams nustatymo bei keitimo. (DK 3 str. 7 – 9 d. d.) Pavyzdžiui, darbdavys turi teisę tvirtinti darbo tvarkos taisykles ir darbuotojams jos bus privalomos be atskiro kiekvieno darbuotojo sutikimo.

Toks specifinis darbo teisės reguliavimo metodas lemia skirtingas darbdavio ir darbuotojo derybines pozicijas sudarant darbo sutartį: darbdavys yra suinteresuotas įrašyti į darbo sutartį kiek įmanoma mažiau sąlygų ir atitinkamai pasilikti kiek įmanoma didesnę laisvę kitas sąlygas nustatyti ir keisti vienašališkai, na o darbuotojas laikosi diametraliai priešingos pozicijos ir yra suinteresuotas suvaržyti darbdavio galimybes vienašališkai keisti darbo sąlygas. Derybų rezultatas nulemia, kokios konkrečiai sąlygos ir kokia apimtimi bus įrašytos į darbo sutartį.

Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtinta pavyzdinė darbo sutarties forma (2017 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. A1-343) yra tik pavyzdinė, neprivaloma. Įmonės, atsižvelgdamos į savo darbo organizavimo specifiką, turėtų pačios pasidaryti darbo sutarties šabloną su tipinėmis joms aktualiomis sąlygomis. Ministro patvirtintas pavyzdys siūlo darbo sutartyje nustatyti ženkliai daugiau darbo sąlygų, nei to reikalauja įstatymas ir, nors derybų su darbuotoju rezultatas gali atitikti pavyzdyje siūlomą susitarimo apimtį, susitarimų apimtis gali būti ir kur kas mažesnė. Pagaliau net įmonei nusprendus, kad jai priimtina pavyzdyje siūloma apimtis, savo šabloną rekomenduotina pasidaryti vien dėl patogumo užpildymui, pavyzdinė forma, švelniai tariant, yra nedraugiška pildymui kompiuteriu.

Įstatymas reikalauja darbo sutartyje susitarti dėl trijų būtinųjų sąlygų (DK 34 str. 1 d.):

• darbovietės;
• darbo funkcijos (pareigų, profesijos ar pan.);
• darbo apmokėjimo.

Darbo laiko norma nėra būtinoji sąlyga. Dėl ne viso darbo laiko susitariama atskirai (DK 40 str. 1 d.), o darbo dienos ar savaitės trukmė nurodoma pranešime apie darbo sąlygas (DK 44 str. 1 d. 10 p.).

Darbo sutarties turinio prasme naujojo ir senojo Darbo kodekso reikalavimai sutampa, taigi vien dėl naujo kodekso įsigaliojimo senų darbo sutarčių perrašinėti ar keisti nereikia. Atskirais atvejais tokį poreikį gali lemti noras pasinaudoti naujomis reguliavimo galimybėmis, pvz., lankstesnėmis grafikų sudarymo taisyklėmis, ilgesniu mokymo išlaidų kompensavimo terminu ir pan.

Žiūrint iš darbdavio derybinių pozicijų privalomos darbo sutarties sąlygos turėtų būti pildomos taip:

• Grafoje darbovietė nurodoma tik įmonės pavadinimas, pvz., UAB „KAŽKOKS PAVADINIMAS“. Jei įmonė turi geografiškai nutolusių dalinai savarankiškų padalinių, gali būti nurodomas tokio padalinio pavadinimas, pvz., UAB „VILNIAUS ĮMONĖ“ Klaipėdos skyrius. Šioje grafoje primygtinai nerekomenduojama nurodyti fizinių adresų. Tą padarius darbo vietos adresas nebegalės būti keičiamas vienašališkai ir darbuotojas įgys teisę atsisakyti dirbti naujose įmonės patalpose, esančiose kitu adresu.
• Grafoje darbo funkcija gali būti nurodomas tik pareigybės pavadinimas, pvz., stalius. Primygtinai nerekomenduojama šioje grafoje dėti nuorodą į konkretų tos pareigybės aprašymą (pareigines instrukcijas, pareiginius nuostatus ir pan.). Tą padarius atitinkamas pareigybės aprašymas taps darbo sutarties dalimi ir atitinkamai nebegalės būti keičiamas vienašališkai. Dinamiškoje verslo aplinkoje toks griežtas susitarimas gali sukelti itin didelių nepatogumų organizuojant darbą, nors neabejotinai yra labai palankus darbuotojui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tiek pagal seną, tiek ir pagal naują Darbo kodeksą pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos, pareiginiai nuostatai ir pan.) nėra privalomi. Jų rengimo poreikį lemia ne įstatymas, o verslo poreikiai nustatyti specialias elgesio taisykles tam tikras pareigas užimantiems darbuotojams, pvz., pareigą pardavimų vadybininkui registruoti tam tikrus veiksmus su klientais įmonės naudojamoje CRM sistemoje. Bendrosios darbuotojų teisės ir pareigos, taikomos visų pareigybių darbuotojams, nustatomos darbo tvarkos taisyklėse, nėra jokios teisinės prasmės jas kartoti pareigybių aprašymuose.
• Grafoje darbo užmokestis nustatomas darbo užmokestis pagal taikomą (faktinę ar formalią) darbo apmokėjimo sistemą. Pagal naują Darbo kodeksą rekomenduojama darbo sutartyje nurodyti tik bazinį mėnesinį darbo užmokestį ar užmokestį už valandą (t. y. ne visą darbo užmokestį, o tam tikrą jo dalį), o kintamą darbo užmokesčio dalį nustatyti įmonės vidaus dokumentuose (darbo apmokėjimo sistemoje, darbo tvarkos taisyklėse ar pan.), pvz., „fiksuotas mėnesinis darbo užmokestis – [suma]“. Tokią rekomendaciją lemia: galimybė mokėti dalį darbo užmokestį ne pagal darbo sutartį, o pagal įmonėje galiojančią darbo apmokėjimo sistemą (DK 139 str. 2 d. 2 ir 5 p. p.); prievolė visiems darbdaviams (jei sistemos nenustato kolektyvinė sutartis) turėti darbo apmokėjimo sistemą (DK 140 str. 3 d.) ir absoliutus draudimas keisti darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį be darbuotojo sutikimo, t. y. darbuotojui atsisakius keisti darbo užmokestį darbdavys negali nutraukti darbo sutarties (DK 45 str. 2 d.).
• Darbo laiko normos sutartyje nurodyti nebūtina. Jeigu ją nurodote, užtenka „darbo laiko vidutinė savaitinė norma – 40 val.“. Kitokia norma nurodoma, kai susitariama dėl ne viso ar sutrumpinto darbo laiko. Primygtinai nerekomenduojama šioje grafoje nurodyti darbuotojo grafiko.

Kitos darbo sąlygos, kurių privalomumo įstatymas nenumato, gali būti įtraukiamos į darbo sutartį pagal poreikį ir derybų rezultatus. Įstatymas taip pat numato kai kurias darbo sąlygas, kurių darbdavys niekada negali nustatyti vienašališkai, ir atitinkamai, kurios turi būti įtraukiamos į darbo sutartį, jei yra poreikis nustatyti tam tikras darbuotojo pareigas:

• Darbo sutarties terminas (jei darbo sutartis terminuota);
• Išbandymo laikotarpis (jei dėl to susitariama arba kaip standartinė įmonės taikoma sąlyga);
• Dienpinigių avanso mokėjimo tvarka (jei norima taikyti kitokią nei Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 9 p.). Mažesnius dienpinigių dydžius darbo sutartimi nustatyti negalima: tai daroma kolektyvine sutartimi, o jos nesant – vietiniu norminiu teisės aktu, jeigu komandiruotė trunka ne trumpiau kaip 7 dienas (Aprašo 2 p.);
• Darbuotojo rašytinis sutikimas dirbti iki 12 val. viršvalandžių per savaitę (DK 119 str. 3 d.);
• Darbuotojo pareigą kompensuoti darbdavio patirtas to darbuotojo kvalifikacijos kėlimo išlaidas, jei darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva ar dėl darbuotojo kaltės (jei dėl to susitariama arba kaip standartinė įmonės taikoma sąlyga);
• Darbuotojo sukurtų autorinių ir gretutinių teisių objektų nuosavybės klausimai (jei aktualu);
• Tam tikrų informacinių technologijų (pvz., e-pašto) naudojimas oficialiai komunikacijai su darbuotoju.

Nors, kaip aprašyta aukščiau, darbo sutartyje privaloma nurodyti tik įstatymo reikalaujamas darbo sąlygas, darbuotojas turi akivaizdų interesą žinoti ir kitas sąlygas, pvz., žinoti darbo vietos fizinį adresą, kur vykti dirbti, žinoti visą savo darbo užmokestį ar jo apskaičiavimo taisykles ir t.t. Informacija apie tokias darbo sąlygas pateikiama pranešimu apie darbo sąlygas. Iki darbo pradžios darbdavys raštu pateikia DK 44 str. 1 d. išvardytą 13 punktų informaciją. Ją galima pateikti vienu ar keliais dokumentais, bet 1–10 punktų informacija turi būti viename iš jų (DK 44 str. 2 d.). Pasikeitus sąlygoms, darbdavys apie tai praneša prieš joms įsigaliojant (DK 44 str. 4 d.). Skirtingai nuo darbo sutarties, pranešimu darbdavys neįsipareigoja ateityje nekeisti šių sąlygų be darbuotojo sutikimo.

Plačiau apie šią paslaugą: darbo teisės dokumentų rengimas.