Komandiruočių apmokėjimo sudėtinės dalys

Darbo teisės tikslais skirtinos šios komandiruotės apmokėjimo sudėtinės dalys yra šios:

  • darbo užmokestis;
  • kelionės laiko kompensavimas;
  • dienpinigiai;
  • papildomų sąnaudų kompensavimas (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų).

Darbo užmokestis

Darbo užmokestis komandiruotės metu yra mokamas kaip įprastinis darbo užmokestis pagal komandiruojamo darbuotojo darbo grafiką. Komandiruotės metu darbuotojas turi dirbti įprastu darbo laiko režimu, jeigu darbdavys nėra nustatęs kitokių įpareigojimų. (DK 107 str. 1, 2 ir 5 d.)

Kelionės laiko kompensavimas

Naujasis Darbo kodeksas numato specialią komandiruoto darbuotojo kelionės apmokėjimo/kompensavimo tvarką: „Į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Jeigu kelionė vyko po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną, darbuotojas turi teisę į tokios pačios trukmės poilsį pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį.“ (DK 107 str. 4 d.) T.y. nustatytas dvejopas apmokėjimas/kompensavimas priklausomai nuo to, ar kelionė (jos dalis) vyko darbuotojo darbo grafike numatytu darbo laiku:

  • jei kelionė vyko darbuotojo darbo laiku, už šį laiką mokamas darbo užmokestis be jokių kitų kompensavimų;
  • jei kelionė (jos dalis) vyko ne darbuotojo darbo laiku („po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną“), darbo užmokestis už šį laiką nemokamas (nes darbo užmokestis mokamas už darbo laiką), o darbuotojui suteikiama: (a) tokios pačios trukmės poilsis pirmą darbo dieną už šį laiką mokant įprastinį darbo užmokestį (kaip už darbą) arba (b) šis laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko.

Atkreiptinas dėmesys, kad dėl komandiruotės kelionės laiko įstatymas numato būtent specialią tvarką, t.y. šiuo atveju nėra taikomos DK 144 str. bendros sąlygos dėl viršvalandžių, darbo poilsio ir/ar švenčių dienomis apmokėjimo. Taip pat nėra jokio pagrindo už kelionės laiką ne darbo laiku mokėti darbo užmokestį, nes tai reikštų dvigubą apmokėjimą (plius poilsio laiką), o kelionės laikas, nepaisant tam tikrų nepatogumų darbuotojui, vis dėl to negali būti kokybiškai prilygintas darbui poilsio dieną.

Taip pat atkreiptinas dėmesys dėl kompensavimo taikymo darbuotojams, dirbantiems lanksčiu darbo laiko režimu („laisvu grafiku“), įskaitant įmonės vadovą, kuris pats tvarko savo darbo laiką taigi pagal apibrėžimą dirba laisvu grafiku. Tokiems darbuotojams neturi prasmės sąvokos „po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną“, nes jiems darbo laikas yra tada, kai jie patys nusprendžia dirbti. Atitinkamai (nesant specialaus susitarimo) tokiems darbuotojams kelionės laiko kompensavimas nėra taikomas, o už kelionės laiką mokamas darbo užmokestis.

Atsižvelgiant į tai, kad DK 107 str. 4 d. numato būtent darbuotojo teisę į kelionės laiko kompensavimą, kai kelionė vyksta ne darbo laiku, teigtina, kad ir teisę pasirinkti vieną ar kitą kompensavimo būdą priklauso darbuotojui. Darbuotojo pasirinkimas gali būti realizuojamas bet kokiu būdu, su sąlyga, kad aiškiai išreiškiama darbuotojo valia, pvz.: bendru prašymu, pvz., visada pridėti komandiruotės laiką prie kasmetinių atostogų, individualiu prašymu, pvz., pridėti konkrečios komandiruotės poilsio laiką prie kasmetinių atostogų, bendru ar individualiu susitarimu su darbdaviu ir t.t. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nenumato, kiek už kiek valandų kompensuotino laiko kiek darbo ar kalendorinių kasmetinių atostogų dienų suteikti. Taigi darbuotojas, norėdamas pasinaudoti būtent kompensavimu papildomomis atostogų dienomis, pirmiausia turėtų sužinoti darbdavio siūlymą, kiek dienų už kiek valandų siūloma suteikti. Alternatyviai darbdavys gali deklaruoti savo siūlymą šiuo aspektu vidaus dokumentuose, pvz., darbo tvarkos taisyklėse.

Nors DK 107 str. 4 d. numato tik du kelionės laiko ne darbo laiku kompensavimo metodus, darbo kodeksas visais atvejais leidžia darbuotojui ir darbdaviui susitarti dėl kitokių sąlygų, o taip pat, darbdaviui pasinaudojant savo teise organizuoti pavaldžių darbuotojų darbą vienašališkai jas nustatyti (DK 3 str. 7 d.), kiek tai nepažeidžia imperatyvių įstatymo normų ir neblogina darbuotojo padėties. Šiuo atveju darbuotojas ir darbdavys vietoje DK 107 str. 4 d. nurodytų kompensavimo metodų gali susitarti dėl bet kokio kitokio metodo, jei jo taikymas nepablogins darbuotojo padėties. Pavyzdžiui, kompensuojant poilsio laiku ne pirmą darbo dieną, o vėliau. Nors šiuo atveju darbdavys pasinaudojant savo teise organizuoti pavaldžių darbuotojų darbą negali vienašališkai paneigti darbuotojo teisės į DK 107 str. 4 d. numatytus kompensavimo metodus, tačiau gali pasiūlyti alternatyvius metodus, nebloginančius darbuotojo padėties.

Dienpinigiai

Kaip minėta, darbuotojas ir darbdavys gali susitarti dėl bet kokio dydžio dienpinigių mokėjimo. Tuo atveju, jei toks susitarimas nesudaromas:

  • Dienpinigiai už komandiruotę Lietuvos Respublikos teritorijoje, įskaitant išvykimo ir parvykimo dienas, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius;
  • Dienpinigiai už komandiruotę užsienyje, įskaitant išvykimo dieną, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, o už grįžimo dieną mokama iki 50 proc. Vyriausybės patvirtinto maksimalaus dienpinigių dydžio;
  • Už vienos dienos komandiruotę tiek Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiek užsienyje mokama iki 50 proc. Vyriausybės patvirtinto maksimalaus dienpinigių dydžio;
  • Darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę į užsienį, jeigu toje valstybėje jam mokami dienpinigiai ar kitos piniginės išmokos, įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu gali būti išmokėta iki 30 procentų toje valstybėje nustatyto dydžio dienpinigių, o aprūpinamam maitinimu, įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu, atsižvelgiant į renginio organizatoriaus nustatytas aprūpinimo sąlygas, gali būti išmokėti dienpinigiai iki 100 procentų toje valstybėje nustatyto dydžio dienpinigių;
  • Ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų apskaičiuotų dienpinigių avansas, o likusi dienpinigių dalis privalo būti sumokėta ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.

Darbo kodeksas jokiu būdu nedraudžia darbdaviui mokėti daugiau nei numatyta teisės aktuose. Sąlygos, pagerinančios komandiruotės apmokėjimą palyginus su teisės aktų nustatyta, gali būti numatytos darbo tvarkos taisyklėse, darbo apmokėjimo sistemoje ar individualiame darbdavio sprendime. Siekiant mokėti mažesnius dienpinigius arba pakeisti mokėjimo terminus, būtina dėl to susitarti (darbo sutartyje ar bet kokiu kitu susitarimu).

Atsižvelgiant į tai, kad Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas pagal savo turinį yra dokumentas, taikomas išskirtinai „pagal nutylėjimą“, nesant darbdavio ir darbuotojo susitarimo, tenka konstatuoti, kad jo tekstas yra techniškai nekorektiškas. Sąvokos „iki 50 proc.“ ir pan. yra neapibrėžtos, objektyviai neįmanoma pasakyti, kiek gi turėtų būti mokama dienpinigių tokiais atskirais atvejais. Antai ir 0 proc. matematiškai yra iki 50 proc.

Papildomų sąnaudų kompensavimas

DK 107 str. 2 d. numato, kad „Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti.“ Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas ir kiti darbdavio pareigas numatantys dokumentai šiuo aspektu nenumato jokio papildomo reguliavimo. Kaip minėta, Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės nereguliuoja darbuotojo ir darbdavio tarpusavio teisių ir pareigų, o reguliuoja mokestinius klausimus, taigi kaip specialus teisės negali būti taikomas kalbant apie darbdavio pareigas kompensuoti darbuotojo patirtas komandiruotės išlaidas (DK 4 str. 3 d.).

Esant tokiam reguliavimo trūkumui, darbdavys, pasinaudodamas teise organizuoti pavaldžių darbuotojų darbą, (DK 3 str. 7 d.) turėtų pats nustatyti taisykles kokiais atvejais ir kokios išlaidos kompensuotinos. To nepadarius darbdavys turėtų kompensuoti visas darbuotojo patirtas išlaidas, nepriklausomai nuo jų mokestinio vertinimo. Tiesa, darbdavio rizika šiuo aspektu vertintina kaip nedidelė, nes Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės pripažįsta leistinomis sąnaudomis labai plačias sąnaudų kategorijas. Darbdavio nustatytas reguliavimas šiuo aspektu leistų spręsti tik ekonomiškumo aspektus (važiavimai taksi, leistinos viešbučių, bilietų kainos ir pan.).

Dalintis
Naujienlaiškis