Nors darbuotojų materialinės atsakomybės klausimas yra gana detaliai išnarpliotas tiek Darbo ginčų komisijų išnagrinėtose bylose, tiek visų instancijų teismų praktikoje, visgi darbuotojų materialinės atsakomybės tema buvo, yra ir liks aktuali, kadangi ji yra pakankamai “skausminga“ tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.

Manau, ši tema itin aktuali transporto paslaugų sektoriui, kadangi darbuotojo (vairuotojo) dispozicijoje atsiduria itin brangus turtas (transporto priemonės, krovinys) ir nuo darbuotojo tiek neatsargių (pvz. eismo įvykis), tiek kartais ir tyčinių veiksmų (gabenama kontrabanda/pabėgėliai ir pan.) įmonės patiria itin didelių nuostolių.

Apie materialinės atsakomybės sąlygų pokyčius naujajame LR Darbo kodekse bus galima kalbėti, tik minėtam kodeksui įsigaliojus, tačiau šiuo metu vertėtų atkreipti dėmesį į pakankamai „šviežią“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką.

LAT 2016 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016 išaiškino, kad darbuotojas, dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis, privalo kompensuoti darbdaviui ir draudimo išskaitą (franšizę), kadangi tokiu atveju draudimo įmonė neatlygina visų dėl transporto priemonės sugadinimo patirtų darbdavio nuostolių, ir tokią žalą privalo kompensuoti tiesiogiai atsakingas už žalos padarymą asmuo – įmonės darbuotojas.

Šiuo atveju buvo išspręstas klausimas tik dėl 1000,00 Lt (290,00 EUR) išskaitos, o siekdamos mažinti savo sąnaudas didesnės transporto įmonės savo autoparką draudžia KASKO draudimu ir su 1000,00 EUR-3000,00 EUR išskaitomis.

Esant 3000,00 EUR franšizei tikėtina, kad retas smulkesnis įvykis bus kompensuojamas draudimo įmonės, todėl ginčui perėjus į teisminį nagrinėjimą tikėtina, kad teismas į tokias aplinkybes atsižvelgs ir taikys tiek materialinės atsakomybės ribojimus taikančias LR Darbo kodekso normas, tiek kitus kriterijus.

Tačiau toks LAT išaiškinimas yra pakankamai reikšmingas, kadangi gali būti pagrindu įtraukti į darbo sutartis, instrukcijas ar kitus įmonės vidaus dokumentus sąlygas, pagal kurias vairuotojas bus supažindintas su prievole kompensuoti dėl jo veiksmų padarytos žalos dalį, kurios nekompensuoja draudikas.

Dar daugiau, manau toks sprendimas leidžia spręsti ir apie materialinės atsakomybės instituto taikymą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) sutarčių (įvykių) atžvilgiu.

TPVCAPD sutarčių segmentas šiuo metu yra itin jautrus vežėjams, kadangi rinkos kainos bei faktiškas konkurencijos nebuvimas joje sąlygoja dideles įmonių sąnaudas vien tik TPVCAPD sutartims.

Pagrindinis veiksnys, turintis įtakos TPVCAPD sutarčių kainodarai – įmonės transporto įvykių, už kuriuos ji atsakinga, skaičius. Akivaizdu, kad už eismo įvykius atsakingų vairuotojų veiksmai yra tiesiogiai susiję su įmonės nuostoliais, patiriamais dėl TPVCAPD sutarčių pabrangimo, tačiau būtinas ir logiškas teisinis mechanizmas, padedantis tokius nuostolius apskaičiuoti bei reikalauti jų atlyginimo iš atsakingų vairuotojų.

Deja, tai nėra lengva užduotis, kadangi tokio pobūdžio nuostoliai yra gana sunkiai apskaičiuojami, nes tai dažniausiai ateityje patiriami nuostoliai (atnaujinant TPVCAPD sutartis), bet, manau, kad besiformuojanti teismų praktika tikrai turėtų įmones paskatinti aktyviau tokio pobūdžio nuostolius skaičiuoti, reglamentuoti juos įmonės vidaus dokumentuose bei reikalauti jų atlyginimo iš atsakingų asmenų.