Elektroninių dokumentų įteikimas

Dokumentų įteikimas elektroninėmis priemonėmis dėl savo patogumo yra patraukli priemonė verslui perduoti įvairią informaciją. Kita vertus, toks dokumentų įteikimo būdas tiek verslo, tiek teismų praktikoje kelia įvairių klausimų. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kas žinotina siunčiant elektroninius dokumentus.

Elektroniniai dokumentai iš prigimties gali būti pristatomi tik elektroninėmis priemonėmis. O dokumentų (prašymų, pareiškimų, pranešimų) pristatymo faktas dažnai turi ne mažesnę reikšmę, nei patys dokumentai, nes teisėje:

–        iš esmės visiems veiksmams yra numatyti procedūriniai ar senaties terminai, t.y. įteikti dokumentą leidžiama tik per tam tikrą terminą;

–        teisės ir pareigos sukuriamos ar pakeičiamos tik nuo dokumento įteikimo, o ne nuo jo surašymo.

Atitinkamai siekiant praktiniais tikslais panaudoti dokumentą, reikia turėti ir jo įteikimo įrodymus. Kalbant apie tradicinius popierinius dokumentus, tokiais įrodymais būtų registruotos pašto siuntos kvitas arba kurjerio (antstolio, notaro) pažyma apie siuntą. Kalbant apie elektroninius dokumentus, tokie įrodymai gali būti ir yra lygiai tokie patys elektroniniai dokumentai.

Įvertinant tokį akivaizdų poreikį, Reglamento Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB (toliau – Reglamentas) 3 str. 36 d. numato elektroninio pristatymo paslaugos sampratą: „elektroninio registruoto pristatymo paslauga – paslauga, kuria sudaroma galimybė perduoti duomenis elektroninėmis priemonėmis tarp trečiųjų šalių ir kuria suteikiama su perduodamų duomenų tvarkymu susijusių įrodymų, įskaitant duomenų išsiuntimo ir gavimo įrodymą, ir kuria perduodami duomenys apsaugomi nuo praradimo, vagystės, sugadinimo arba neteisėto pakeitimo rizikos“. Elektroninio pristatymo paslaugos reglamente pagal patikimumą skirstomos į kvalifikuotas ir nekvalifikuotas: esminis jų skirtumas – kvalifikuoto pristatymo paslaugą gali teikti tik valstybės licencijuoti paslaugų teikėjai. Kaip ir elektroninio parašo atveju, Reglamento 43 str. 1 d. numato bendrą diskriminavimą draudžiančią nuostatą ir galimybę nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti nekvalifikuotos elektroninio pristatymo paslaugos teisinę galią. Lietuvoje šią nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatymo 8 str.: „Naudojantis elektroninio registruoto pristatymo paslauga, kuriai Reglamento (ES)
Nr. 910/2014 nustatyta tvarka nesuteiktas kvalifikuotos patikimumo užtikrinimo paslaugos statusas, preziumuojama, kad naudojantis tokia paslauga išsiųsti ir gauti duomenys yra vientisi, šiuos duomenis išsiuntė siuntėjas ir juos gavo gavėjas, kurių tapatybė žinoma, o duomenų išsiuntimo ir gavimo data ir laikas, nurodyti naudojantis šia paslauga, yra tikslūs, jeigu tokios paslaugos naudotojai dėl to iš anksto susitaria raštu ir jeigu yra galimybė šį susitarimą išsaugoti patvariojoje laikmenoje.
“ Taigi, kaip ir elektroninio parašo atveju, naudojant nekvalifikuotą elektroninio pristatymo paslaugą (pvz., paprasčiausią elektroninį paštą), dėl to reikia iš anksto susitarti. Nors, teismų praktika kildina tokio susitarimo egzistavimą iš pačio naudojimosi tam tikra elektronine technologija fakto, laikantis atsargumo principo vis dėlto rekomenduotina dėl tam tikrų elektroninių dokumentų persiuntimo technologijos naudojimo esant galimybei susitarti tradicine forma raštu.

Tiek siunčiant tradicinius rašytinius dokumentus, tiek ir siunčiant elektroninius dokumentus susiduriame su situacijomis, kai kita pusė tyčia ar netyčia jų nepriima, nepatvirtina gavimo. Iš esmės jokie pristatymo metodai šios problemos išspręsti negali. Tačiau susirašinėjimas paprastai vyksta sutarties pagrindu (civilinės ar darbo), o tokiose sutartyse galima numatyti šalių pareigas dokumentų įteikimo klausimais. Paprastai praktikoje problema sprendžiama sutartyje nurodant šalių pareigas informuoti viena kitą apie kontaktinių duomenų pasikeitimą, tikrintis el. pašto dėžutes ir pan., o pažeidus tokias pareigas pranešimas paskutiniu žinomu adresu laikomas įteiktu nepriklausimai nuo kitos šalies patvirtinimo. Tai dar viena priežastis, dėl ko elektroninė komunikacija turėtų būti aptarta (pagrindinėje) šalių sutartyje – tai tiesiog vienintelis šiuo metu esantis būdas apsidrausti nuo negalimumo įteikti pranešimus dėl kitos šalies kaltės.

Dalintis
Naujienlaiškis
Eiti prie įrankių juostos