Daikto savininko teisė susigrąžinti daiktą iš svetimo valdymo

Šiuolaikiniame pasaulyje, esant intensyviai prekių apyvartai, pasitaiko situacijų, kuomet daikto įgijėjas įgyja daiktą, o vėliau paaiškėja, jog šį daiktą perleido tokios teisės neturėjęs asmuo (daiktas buvo pavogtas, pamestas, kitaip neteisėtai perleidėjo įgytas). Suprantama, kad tikrasis daikto savininkas, sužinojęs, kad jo prarastą daiktą valdo konkretus asmuo, siekia šį daiktą iš jo susigrąžinti, o daikto įgijėjas, natūralu, nenori suprasti, kodėl jį turėtų grąžinti, nes šį daiktą teisėtai įsigijo ir taip pat laiko save daikto savininku. Šias praktiškai pasitaikančias ginčytinas situacijas, žinomas dar nuo romėnų laikų, išsprendžia teisės normomis nustatytos taisyklės. Todėl daikto savininkui, ypač kruopščiam, atsakingam ir sąžiningam yra labai svarbu žinoti ir suprasti, kokias galimybes ir kokiais atvejais jis turi teisę prarastą daiktą susigrąžinti.

 

Konstitucinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, jog kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus, daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu šio daikto valdytoju.

Savininko teisių gynybos apimtis, kai daiktas yra perleidžiamas valdyti be jo valios, priklauso nuo to ar:

  • daikto įgijėjas buvo sąžiningas ar ne, t. y. žinojo ir turėjo žinoti, jog daiktą įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės šio daikto perleisti nuosavybėn;
  • sąžiningas įgijėjas daiktą įgijo atlygintinai ar ne (nustačius, jog daikto įgijėjas buvo sąžiningas);
  • įgytas kilnojamas ar nekilnojamas daiktas  (nustačius, jog daikto įgijėjas buvo sąžiningas ir daiktas buvo perleistas atlygintinai);

 

Civiliniame kodekse numatyta neribota vindikacija – daikto savininko teisė susigrąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo visais atvejais – taikoma tik daikto susigrąžinimo iš nesąžiningo įgijėjo atvejais.

 

Civilinis kodeksas reglamentuoja, kad atlygintinai sąžiningo įgijėjo įgytą kilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo savininkas gali išreikalauti esant tokiomis sąlygomis:

  1. kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas; arba
  2. iš kurio nors iš jų pagrobtas; arba
  3. kitaip be jų valios nustojo būti valdomas.

 

Skirtingai nei atlygintinai įgyto kilnojamojo daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo atveju, iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas tik tuomet, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šioje teisės normoje įtvirtinta ribota vindikacija, kuria siekiama protingos daikto savininko ir sąžiningo šio daikto įgijėjo teisėtų interesų pusiausvyros, kad būtų užtikrinti ne tik savininko, bet ir kitų civilinių teisinių santykių subjektų, kurie, įgydami daiktą, elgėsi sąžiningai, interesai. Toks vindikacijos ribojimas užtikrina civilinės apyvartos saugumą ir stabilumą.

Civilinis kodeksas numato, jog tais atvejais, kai daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, savininkas turi teisę išreikalauti daiktą (tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį) visais atvejais. Šiuo atveju įtvirtinta neribotos vindikacijos taisyklė, nes sąžiningas įgijėjas, iš jo išreikalavus neatlygintinai įgytą daiktą nepatyrė išlaidų jį įgydamas.

Dalintis
Naujienlaiškis
Eiti prie įrankių juostos