Trumpai apie darbo santykių liberalizavimą naująjame darbo kodekse
Spaudoje dažnai rašoma apie naująjį Darbo kodeksą kaip nustatantį lankstesnes (liberalesnes) darbo sąlygas. Iš tiesų toks naujojo Darbo kodekso vertinimas neatitinka realybės: visus neva naujai diegiamus darbo modelius galima teisėtai ir lanksčiai realizuoti taikant galiojantį (senąjį) kodeksą, naujasis kodeksas prideda gana daug naujų papildomų apribojimų, sumažina galimų susitarimų lankstumą, o iš esmės vienintelė liberalesnė vieta – įspėjimo terminų sutrumpinimas ir išeitinių išmokų sumažinimas, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva (tipiškai – “etatų mažinimas”).
Pavyzdžiui, nauja projektinio darbo sutartis gali būti sudaroma taikant galiojantį (senąjį) kodeksą kaip paprasta terminuota darbo sutartis, kurios pabaiga yra siejama su tam tikro projekto pabaiga ar tam tikru pasiektu rezultatu.
Galiojančio Darbo kodekso 110 str. 1 d. nustato, kad “Darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo.” T. y. leidžia itin lanksčiai nustatyti terminą ir apima, be kita ko, galimybę sieti tokios sutarties pabaigą su tam tikro projekto pabaiga, rezultatais ar bet kokiomis kitomis aplinkybėmis. Galiojantis Darbo kodeksas taip pat leidžia šalių susitarimu laikinai pakeisti darbo sutarties sąlygas bet kokiu šalims priimtinu būdu. T. y. pagal galiojantį Darbo kodeksą taip pat galima laikinai pakeisti darbo sutartį susiejant ją su tam tikru projektu ir galimai nustatant specialias darbo apmokėjimo ir/ar darbo laiko sąlygas. Iš kitos pusės, pagal galiojantį kodeksą tokios sutarties terminas sudarant naują darbo sutartį yra ribojamas 5 metais, o pagal naująjį kodeksą jau tik 2 metais. T. y. lankstumas akivaizdžiai mažinamas.
Pagal naujojo Darbo kodekso 90 str. 2 d. “Savo darbo laiką darbuotojas skirsto savo nuožiūra, tačiau nepažeisdamas minimaliojo poilsio laiko ir maksimaliojo darbo laiko ribojimų.”, t. y. imperatyviai nustatomas laisvas darbo grafikas pagal projektinę darbo sutartį. Pagal galiojančio kodekso 147 str. 7 d. “Darbuotojams, kurie pagal atliekamą darbo funkciją savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarko savo nuožiūra, darbo laiko apskaitos taisykles nustato darbdavys.”, t. y. leidžiama darbdaviui laisvai spręsti, kokiems darbuotojams, kokia apimtimi ir kaip taikyti (leisti) laisvo darbo grafiką, įskaitant, bet neapsiribojant galimybe tokį darbo laiko režimą taikyti (arba ne) dirbantiems projektinius darbus. Taigi šiuo aspektu lankstumas taip pat yra mažinamas.
Iš esmės analogiška situacija yra ir su visomis likusiomis “naujomis” ir “lankstesnėmis” darbo sutarties rūšimis ar darbo formomis.
