Ar galima tranzitu vežti per Rusiją prekes, įtrauktas į „sankcijinių“ produktų sąrašą?

Rusijos Federacijos (toliau – RF) įvestas draudimas įvežti į RF teritoriją tam tikrų prekių (kurių kilmė yra ES šalys) kategorijas įtakojo daugelio vežėjų Rytų kryptimi pajamas.

Tačiau kai kurios įmonės ir toliau veža taip vadinamas „sankcijines“ prekes gavėjams, esantiems kitose ES valstybėse ir Azijoje (Ukrainoje, Kazachastane, Mongolijoje ir kt.), tranzitu per Rusijos teritoriją.

Tokių tranzitinių pervežimų praktikoje dažnai kyla klausimas, ar šie pervežimai iš tikrųjų yra teisėti. Pažymėtina, kad ginčai dėl to vyksta ir Rusijos teismuose, tačiau iki šiol vienareikšmiško atsakymo nėra pateikta.

Žiūrint iš teisinės pusės, RF Vyriausybės įvestas draudimas suformuluotas taip, kad draudimas apima visas tam tikroje kategorijoje esančias prekes, nepriklausomai nuo pareikštos muitinės procedūros bei krovinio paskirties valstybės.

Būtent dėl šios priežasties, daugybė vežėjų paskutiniaisiais metais negavo leidimų vežti tranzitu per RF teritoriją „sankcijines“ prekes ir jų atžvilgiu buvo pritaikyta administracinė atsakomybė.

Kita vertus, praktikoje yra ir nemažai atveju, kai tam tikri muitinės postai praleidžia į kitas šalis net ir minėto pobūdžio prekes tranzitu per RF teritoriją.

Šiame kontekste verta paminėti ir 2014-11-21 RF veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnybos (Россельхознадзор) raštą Nr. ФС-АС-3/22903, pagal kurį augalinės kilmės produktų, įtrauktų į „sankcijinių“ produktų sąrašą, pervežimas privalo būti vykdomas tik per RF pasienyje esančius pasienio punktus, t.y. įvedusi tokį ribojimą valstybinė įstaiga pati kaip ir pripažino minėtų prekių tranzito per RF galimybę bei teisėtumą.

Dėl šių priežasčių, analogiškos situacijos skirtingų muitinės postų yra traktuojamos skirtingai ir todėl „sankcijinių“ prekių vežimas tranzitu per RF teritoriją tampa „sėkmės“ reikalu.

Rusijos Aukščiausiąjį teismą buvo pasiekusios dvi bylos, kuriose tarptautiniai vežėjai buvo nubausti administracine tvarka už „sankcijinių“ prekių tranzitą. Įdomus faktas yra tai, kad abiejose bylose žemesnės instancijos teismai priėmė visiškai priešingus sprendimus, t.y. vienoje byloje ginčo prekių tranzitas buvo pripažintas teisėtu ir muitinės paskirta bauda buvo panaikinta, o kitoje byloje – muitinės sprendimas bei paskirta bauda buvo palikti galioti.

Bylose pateikti skundai buvo peržiūrėti dvejų skirtingų Aukščiausiojo teismo teisėjų, ir abu atsisakė perduoti bylas Aukščiausiojo teismo ekonominių ginčų Teisėjų kolegijai, nes nenustatė tam pakankamų pagrindų, t.y. teisėjai iš esmės irgi priėmė vienas kitam prieštaraujančius sprendimus.

Apibendrinant susiklosčiusią situaciją, visgi galima padaryta tam tikras pagrindines išvadas:

  1. Iš esmės „sankcijinių“ prekių vežimas tranzitu per RF teritoriją pervežimo sutarties, sudarytos tarp ne RF esančių (užsienio) subjektų, pagrindu nėra laikytinas kaip pažeidžiantis RF teisės aktus. Tačiau dėl praktikoje esančio teisinio neapibrėžtumo, toks pobūdžio pervežimas yra rizikingas vežėjui, kadangi pervežimo tranzitu pripažinimas teisėtu/neteisėtu iš esmės yra išimtinai atskiro muitinės posto diskrecijoje.
  2. Jeigu vežėjo, atliekančio minėto pobūdžio pervežimą, atžvilgiu visgi yra pritaikoma administracinė atsakomybė, tokį muitinės sprendimą verta skųsti, kadangi teismų praktika nėra vienareikšmiška ir yra pakankamai teisinių pagrindų tikėtis palankaus teismo sprendimo.
Dalintis
Naujienlaiškis