Teismų praktika, daranti įtaką CMR Konvencijoje numatytų ieškinio senaties terminų skaičiavimui

Pervežimų verslo dalyviai (tiek siuntėjai, tiek vežėjai, tiek ekspeditoriai) jau seniai įprato prie pagrindinių ieškinio senaties terminų skaičiavimo taisyklių. Pagal CMR Konvencijos 32 straipsnio nuostatas – taikomas bendrasis 1 metų ieškinio senaties terminas, o tyčinių veiksmų ar veiksmų, prilyginamų tyčiniams veiksmams atveju, taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Verslas ilgą laiką sėkmingai šiais terminais vadovavosi ir retai dėl šio ieškinio senaties skaičiavimo kildavo rimtų ginčų.

Tačiau manytina, kad tiek Lietuvos, tiek užsienio teismai keliais savo sprendimais ilgainiui ginčų šiuo klausimu pagausins:

Pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2016-03-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016 išaiškino, kad “…dėl reikalavimų, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems, ieškinio senatis prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos.“

Deja, LAT nieko nepasakė kaip reikėtų elgtis tais atvejais, kai sutartinis vežėjas (ekspeditorius) atlygina nuostolius siuntėjui pagal reikalavimą, kuriam jau suėjęs ieškinio senaties terminas, ir vėliau teikia regresinį reikalavimą faktiniam vežėjui, atlikusiam pervežimą.

Pavyzdys: siuntėjas A užsakė krovinio pervežimą iš ekspeditoriaus B, kuris savo ruožtu sudarė pervežimo sutartį su vežėju C. 2012-03-05 pristačius krovinį į vietą buvo pastebėti apgadinimai ir dėl kroviniui padarytos žalos A pateikė pretenziją B, kadangi apie vežėją C jis iš viso neturėjo jokios informacijos ir sutartiniai santykiai jį siejo būtent su B. 2013-09-05, t.y. praleidus CMR Konvencijoje nustatytą 1 metų ieškinio senaties terminą (tyčinių veiksmų nenustatyta) B atlygino nuostolius A.

2014-08-01 B pateikia savo reikalavimą C, kuris iki tol iš viso nieko nežinojo apie žalą ir pateiktą pretenziją dėl apgadinto krovinio.

Pagal pateiktą LAT išaiškinimą, šiuo atveju ieškinio senaties terminas reikalavimo vežėjui C atžvilgiu turėtų būti skaičiuojamas nuo B atlikto mokėjimo A, t.y. nuo 2013-09-05. Manau, kad šiuo atveju toks skaičiavimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų dėl ieškinio senaties skaičiavimo principų bei tikslo, taip pat elementarių teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, nes:

  • faktiškai vežėjas C apie jam reiškiamą reikalavimą sužinojo daugiau nei po 2 metų, kas ženkliai apsunkina jo galimybes gintis nuo nepagrįstų reikalavimų ir pan.
  • atlygindamas nuostolius pagal reikalavimą, kuriam jau pasibaigė CMR Konvencijoje nustatytas ieškinio senaties terminas, ekspeditorius B veikė išimtinai savo rizika ir A interesais.
  • Toks senaties terminų skaičiavimas atveria kelią galimiems piktnaudžiavimams, kai didelės ekspedijavimo įmonės, veikdamos per dukterines įmones, galės apmokėti savo pradelstus reikalavimus ir teikti faktiniams vežėjams reikalavimus praėjus 3-5 metų terminui nuo realios žalos užfiksavimo momento.

Deja, detalesnių išaiškinimų iš LAT šiuo klausimu matyt teks palaukti, o vežėjai turėtų atsižvelgti į tokią riziką.

Antra, Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas byloje AXA v De Poorter ženkliai išplėtė CMR Konvencijos 32 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties termino taikymo sferą.

Vežėjas minėtoje byloje pateikė reikalavimą dėl vilkikui padarytos žalos atlyginimo, kadangi kraunant krovinį sugriuvo pakrovimo platforma ir dėl to minėtas vilkikas ir buvo apgadintas. Byloje buvo nustatyta, kad sunkvežimis su kroviniu buvo per sunkūs tokiai platformai.

Vežėjas pareiškė savo reikalavimą teismui praėjus daugiau nei vieneriems metams, kadangi laikė, kad tokiam reikalavimui CMR Konvencija netaikytina, nes:

  • atsakingas už žalos padarymą asmuo (krovinių terminalas) nebuvo nei krovinio siuntėjas, nei vežėjas, nei gavėjas.
  • reikalavimas pateiktas dėl transportui padarytos žalos atlyginimo esant įmonės (jos darbuotojų) kaltei, o ne dėl kroviniui padarytos žalos, ar nesumokėto užmokesčio už pervežimą.

Tačiau Nyderlandų teismas šiuo atveju nusprendė, kad tokios žalos atlyginimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis CMR Konvencija bei joje nustatytais ieškinio senaties terminais, kadangi transporto priemonės pakrovimas buvo „esminė ir būtina sąlyga“ pervežimui.

Daugiau negu tikėtina, kad analogiška teismų praktika bus pradėta formuoti ir Lietuvoje, todėl vežėjai turėtų itin atidžiai ir operatyviai teikti savo reikalavimus dėl dažnai praktikoje pasitaikančių pakrovimo metu krovėjais apgadinamų vilkikų, priekabų, jų tentų ir pan.