Naujasis darbo kodeksas: Atostogų skaičiavimo tvarka

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigalios naujasis darbo kodeksas. Vienas iš daugelio dalykų kurie keisis įsigaliojus naująjam darbo kodeksui yra atostogų skyrimo tvarka.

Vienas iš svarbiausių pasikeitimų – atostogų trukmės skaičiavimas ne kalendorinėmis dienomis, o darbo dienomis. Darbuotojams bus suteikiamos:

  • jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę – ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų;
  • jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę – ne mažiau kaip dvidešimt keturių darbo dienų
  • jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos.

Toks reguliavimas turi akivaizdžią spragą – daliai darbuotojų atostogos bus suteikiamos skaičiuojant darbo dienomis, o daliai, pvz., dirbantiems tris dienas per savaitę – savaitėmis. Pastaroji sąvoka kodekse nėra apibrėžta, lieka neaišku, kiek savaičių darbuotojas bus panaudojęs, jei atostogaus, pvz., penkias dienas. Analogiška spraga yra ir dėl iki naujojo kodekso įsigaliojimo sukauptų atostogų kalendorinėmis dienomis konvertavimo į naują skaičiavimo metodą. Deja, šią spragą gali užpildyti tik įstatymų leidėjas arba teismų praktika, kuri pradės formuotis tik po dvejų ar trejų metų. Todėl belieka konstatuoti, kad nors įstatymo leidėjo ketinimai buvo geri – sumažinti ginčus tarp darbuotojo ir darbdavio tokiais atvejais, kai imama keleta dienų atostogų – naujo kodekso tekstas sukuria nepalyginamai didesnes problemas – teisinį neapibrėžtumą bei painias, nevienareikšmiškas taisykles. Ši problema bus ypač reikšminga – sukurs didelių nuostolių darbdaviui riziką – kai bus atleidžiami darbuotojai, dirbantys pagal netipinės trukmės darbo sutartis: nesant galimybių vienareikšmiškai apskaičiuoti sukauptų atostogų kiekį bus neįmanoma vienareikšmiškai apskaičiuoti kompensacijos už nepanaudotas atostogas, kas savo ruožtu potencialiai lems netinkamą atsiskaitymą bei darbdaviui taikomą sankciją pagal naujojo kodekso 147 str. 2 d. (vidutinis darbo užmokestis už tris mėnesius nepaisant darbdavio kaltės).

Dar vienas naujojo kodekso sukuriamas neapibrėžtumas – papildomos atostogos už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje. Naujasis kodeksas imperatyviai nurodo, kad tokios atostogos privalo būti suteiktos, tačiau nenumato jų trukmės bei deleguoja šį klausimą kolektyvinėms sutartims. Nesant kolektyvinės sutarties arba nesant joje sąlygų apie papildomų atostogų trukmę, darbdavio pareiga jas suteikti lieka, tačiau neaišku, kiek gi konkrečiai papildomų atostogų suteikti. Tai sukuria situaciją analogišką jau buvusiai su galiojančio darbo kodekso normomis, numatančiomis padidintą apmokėjimą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, tačiau nenumatančioms tarifo. Praėjusį kartą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui prireikė dešimt metų suformuoti praktikai tokiu klausimu.