Dėl tendencijų transporto priemonių privalomojo draudimo rinkoje

Šiuo metu Lietuvos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje esant tokioms kainų didėjimo tendencijoms, kai draudimo liudijimas vienam vilkikui gali kainuoti 5000 -10.000 EUR, manau, kad verslo subjektams neišvengiamai kils dilema – ar verta pirkti draudimo liudijimus, ar visgi rizikuoti ir vykdyti veiklą be civilinės atsakomybės privalomojo draudimo?

Iš karto noriu atkreipti dėmesį, kad tokios rizikos faktiškai neįmanoma pamatuoti, kadangi ir vieno rimtesnio įvykio metu padaryta žala gali ženkliai viršyti visos įmonės apyvartą/turtą, todėl tikrai nerekomenduoju tokios rizikos prisiimti.

Verčiau reikėtų svarstyti apie galimybę steigti dukterinę įmonę/filialą ES valstybėje narėje su adekvatesne draudimo rinka ir ten registruoti transporto priemonių parką. Primintina, kad transporto priemonės gali būti apdraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu tik jos registracijos vietos valstybėje veiklą vykdančio draudiko, todėl drausti Lietuvoje registruotą transporto priemonę kitose valstybėse (ypač populiaru tą buvo daryti Rusijoje) – nėra geras sprendimas.

Įspėju, kad jei Lietuvoje registruotą vilkiką ir sutinka apdrausti Lietuvoje privalomojo draudimo veiklą neužsiimanti, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras) nare nesanti įmonė, įsigydami tokį draudimą sumokėsite pinigus už negaliojantį draudimo liudijimą, todėl esant padarytai žalai – nuostolius turėsite padengti patys.

Deja, tiek Lietuvos Respublikos teismuose apstu bylų su ginčais tarp vežėjų ir Biuro, tiek Rusijos Federacijos teismuose bylų su ginčais tarp Lietuvos vežėjų ir Rusijos draudikų, kurių sprendimai pakankamai vienareikšmiški ir nepalankūs vežėjams.

Visgi, jei tenka spręsti ginčą su Biuru dėl neapdrausta transporto priemone padarytos žalos atlyginimo, viena šiek tiek geresnė žinia yra 2017 m. birželio 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) prejudicinis išaiškinimas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2015 m. spalio mėn. kreipimąsi dėl Europos Bendrijos teisės normų, susijusių su nacionalinio draudikų biuro regresinio reikalavimo į savo buveinės asmenį įgyvendinimu, aiškinimo ir taikymo.

Atgręžtinio reikalavimo teisę įgyvendinantis Biuras, reikalaudamas iš vairuotojo, ar atsakingo už draudimo sutarties sudarymą asmens, atlyginti užsienyje eismo įvykio metu padarytą ir Biuro tos šalies draudikų biurui kompensuotą žalą pakankamai sistemingai laikėsi (ir laikosi) pozicijos, kad visi žalos administravimo veiksmai jau buvo atlikti kitos šalies draudikų biuro, kuris yra vienintelis kompetentingas asmuo spręsti savo valstybės teisės bei fakto klausimus, dėl to nei Biuras, nei teismas neturi teisės revizuoti kitos šalies draudikų biurų priimtų sprendimų ir kvestionuoti išmokėtų draudimo išmokų dydžio. Dar daugiau, Biuras byloje reikšdamas regresinį reikalavimą nuolat reikalaudavo, jog atsakingas už žalos atlyginimą asmuo turėtų paneigti kitos šalies draudikų biuro priimtų sprendimų pagrįstumą, remdamasis įvykio vietos valstybės teisės nuostatomis. Tikriausiai galima pagrįstai teigti, kad tokia užduotis verslo subjektui yra praktiškai neįmanoma, nepasitelkus įvykio valstybės teisininkų.

Nors ESTT 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pasisakė, jog jis neturi jurisdikcijos priimti prejudicinį sprendimą pagal LAT suformuluotus konkrečius klausimus, susijusius su žaliosios kortelės sistemos šalių draudikų biurų tarybos vidaus nuostatų aiškinimu, tačiau tuo pat metu pažymėjo, kad LAT formuojama praktika nepažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str. numatyto reglamentavimo dėl veiksmingos pažeistų teisių gynybos teismine tvarka. Atitinkamai, ESTT nurodė, jog nagrinėjamu atveju faktinė situacija, kai pagal LAT formuojamą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam Lietuvos draudikų biurui, neprieštarauja byloje aptartam Europos Sąjungos teisiniam reglamentavimui.

Dėl šios priežasties, mano rekomendacijos esant klausimams dėl neapdrausta transporto priemone padarytos žalos atlyginimo būtų tokios:

  • Visų pirma, stengtis suderinti žalos atlyginimo klausimą tiesiogiai su nukentėjusiu asmeniu. Tą galima įgyvendinti tik vairuotojui/vadybininkui, ar kitam profesionalui tiesiogiai gavus nukentėjusio asmens duomenis ir palaikant su juo kontaktą. Vakarų ES valstybėse įprasta praktika (populiarėja ir pas mus), kad nukentėjęs asmuo daug neapsikraudamas perduoda visus žalos atlyginimo klausimus spręsti savo turto (KASKO) draudikui, o jau pastarasis vėliau narplioja subrogacijos/regreso reikalavimus.

Tokiais atvejais vėlgi rekomenduoju sužinoti kokia įmonės yra draudikas, kas administruoja bylą ir stengtis žalą atlyginti tiesiogiai draudikui. Taip išvengsite žalos administravimo eigoje atsirandančių bylos administravimo mokesčių, kuriuos moka Biuras, ir kurie gali siekti kelis tūkstančius eurų.

  • Nepavykus sureguliuoti žalos atlyginimo klausimo tiesiogiai ir gavus pretenziją/ieškinį iš Biuro – išsireikalauti visus vairuotojo atsakomybę bei žalos dydį pagrindžiančius dokumentus. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į dokumentų kokybę, atsakomybės pagrindimą, žalos dydžio adekvatumą.

Kadangi tokios bylos užsienio draudikų dažnai administruojamos pakankamai atsainiai tiek dėl bylų kiekio, tiek žinant, kad pareigą kompensuoti jų išlaidas turi Biuras, visos detalės gali būti itin reikšmingos ir jos gali tiek padėti susimažinti žalos dydį, tiek tam tikrais atvejais išvengti žalos atlyginimo.