Krovinių vežimo praktikoje pasitaiko situacijų, kai dėl objektyvių priežasčių tampa fiziškai neįmanoma pristatyti gavėjui jau į transporto priemonę pakrauto krovinio.

Kaip pavyzdį galima pateikti situaciją, kai gabenant krovinį suplanuotu maršrutu paaiškėja, kad vilkiko/priekabos/autovežio aukštis neleidžia saugiai pravažiuoti maršrute esančiu tuneliu/tiltu, arba yra uždarytas remontui kelyje esantis tiltas/tunelis, ir apvažiavime yra kliūčių, neleidžiančių krovinio saugiai nugabenti esamu transportu.

Tokiose situacijose automatiškai atsiranda papildomų išlaidų grėsmė, kadangi reikia arba perkrauti krovinį į kitą, arba net kelias kitas, transporto priemones, suplanuoti aplinkinį maršrutą ir t.t. ir pan. Savaime suprantama, kad nei siuntėjas, nei vežėjas nėra linkę tokias papildomas išlaidas parkelti ant „savų pečių“ ir tai sąlygoja ginčus dėl atsakomybės ir galutinio mokėtojo.

Praktikoje dažniausiai krovinio gabenimo maršrutai yra nustatomi:

  • siuntėjo, nurodant gavėjo koordinates bei pateikiant maršruto išrašą iš žemėlapio kompiuterinės programos.  Tokiu atveju, vežėjas paskirtu maršrutu ir nukreipia krovinį.
  • maršrutą pasirenka pats vežėjas. Tokiu atveju žinoma, visa atsakomybė už krovinio gabenimą tinkama transporto priemone ir laiku tenka vežėjui.

Teismų praktika laikosi nuomonės, jog krovinio pristatymas į paskirties vietą nėra neįmanomas, jeigu vežėjas gali išvengti kliūties pasisamdydamas kitą subjektą tam pervežimui atlikti, bet toks aiškinimas mano nuomone nėra teisingas, kadangi (ypač, kai maršrutą nurodo siuntėjas) terminas „gali“ yra pakankamai laisvai interpretuojamas ir neįvertina tai, kad pasisamdant papildomą vežėją pats krovinio pervežimas ne tik kad gali nebūti pelningas, bet ir nuostolingas vežėjui.

Tokiais atvejais visgi turi būti vadovaujamasi pakankamai lanksčiomis CMR Konvencijos nuostatomis, kurios numato tiek siuntėjo, tiek vežėjo bendradarbiavimo pareigą bei mišrią atsakomybę už krovinio gabenimą, ar kliūčių jam pašalinimą.

Dėl šių priežasčių, kiekviena „smulkmena“ visame pervežimo užsakymo/sutarties sudarymo procese – itin reikšminga – reikia nustatyti, kas parinko (siuntėjas/vežėjas) būtent tokį maršrutą ir, ar buvo žinoma apie galimas kliūtis gabenant krovinį, apie specialių gabaritų transporto būtinybę ir pan.

Nustačius šią aplinkybę atitinkamai ir turėtų būti skirstoma papildomų transportavimo/perkrovimo išlaidų našta.

Prevenciškai vengiant tokių situacijų, vežėjams rekomenduotina prieš paskiriant konkrečią transporto priemonę konkrečiam maršrutui, dar patikrinti visomis įmanomomis techninėmis priemonėmis/programomis, ar tikrai nebus aukščiau nurodytų netikėtumų kelyje, ir iš anksto tam pasiruošti.

Taip pat rekomenduotina ne „taupyti“ ir nerizikuoti vis tiek bandyti krovinį pristatyti sutarta transporto priemone, esant menkiausiai grėsmei, kad įvyks eismo įvykis ir krovinys bus apgadintas.

Reikia nepamiršti, kad „draudimas viską padengs“ taisyklė tokiu atveju greičiausiai nesuveiks, kadangi draudikui gavus duomenų, kad įvykis įvyko dėl to, jog krovinys buvo gabentas akivaizdžiai per didelių gabaritų transporto priemone, tikėtina, kad  bus konstatuotas didelis vežėjo neatsargumas ir įvykis bus pripažintas nedraudiminiu (jei draudimo sutartyje nėra numatyta papildoma didelio neatsargumo sąlyga).