Asmenų, kurie nukentėjo nuo diskriminacijos, teisės

Šiandien diskriminacijos draudimas yra įtvirtintas aibėje teisės aktų, tiek nacionaliniu lygiu, tiek tarptautiniu, tačiau problema vis dar išlieka egzistuojanti. Diskriminacija iš esmės yra suprantama kaip jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu atsiradęs teisių atėmimas arba apribojimas, lygiateisiškumo pažeidimas, susijęs su teisių apribojimu arba privilegijų suteikimu.

Asmenims nukentėjusiems nuo diskriminacijos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/54/EB yra įtvirtinta eilė priemonių pažeistoms teisėms ginti: 1) kiekvienas asmuo, manantis, kad yra nukentėjęs nuo diskriminacijos, turi teisę kreiptis į kompetentingas institucijas, net ir pasibaigus diskriminacijos aktui; 2) nukentėjęs nuo diskriminacijos asmuo gali būti paremtas asociacijos ar organizacijos teisminėse procedūrose. Europos Teisingumo Teisme 1996 m. vasario 13 d.  byloje C-342/93 ieškovas Gillespe buvo paremtas Šiaurės Airijos lygių galimybių pareigūno institucijos. 3) Asmenys nukentėję nuo diskriminacijos turi teisę į nuostolių ir žalos atlyginimą, ir tokiai žalai ar nuostoliams negali būti nustatytos „lubos“; 4) Viena svarbiausių ypatybių diskriminacijos bylose yra įrodinėjimo naštos atgręžimas. Tai yra kai asmenys, manantys, kad  jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas.

Taigi, kreipiantis į kompetentingas institucijas dėl diskriminacijos asmuo turi Europos Sąjungos direktyvos užtikrintas teises, kurios aptartos aukščiau, palengvinančias asmenų nukentėjusių nuo diskriminacijos gynybą prieš lygybę pažeidžiantį elgesį.