Elektroninių dokumentų pasirašymas
Vis labiau plintantis reiškinys modernėjančiame pasaulyje – elektroninis dokumentų pasirašymas. Naturaliai, verslui kyla klausimų dėl tokio dokumentų pasirašymo teisinės galios. Teisininkai pateikia komentarą šiuo klausimu.
Praktiniame gyvenime neabejotinai aktualiausi yra pasirašyti dokumentai, t.y. dokumentai, kuriais asmenys išreiškia savo valią: prašymai, pareiškimai, sprendimai, raštai, sutartys ir t.t. Pasirašytas dokumentas yra dokumentas, kurio pateikėją ar pateikėjus galima identifikuoti. Paprastai toks identifikavimas yra atliekamas pagal dokumento dalimi esančią specialią žymę, leidžiančią nustatyti pateikėjo tapatybe, ir vadinamą „parašu“. Reglamento Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB (toliau – Reglamentas) 3 str. 10 d. apibrėžia elektroninį parašą labai plačiai: „elektroninis parašas– elektroninės formos duomenys, kurie yra prijungti prie kitų elektroninės formos duomenų arba logiškai susieti su jais ir kuriuos pasirašantis asmuo naudoja pasirašydamas“. T.y. elektroniniu parašu gali būti bet kokie duomenys, kurie yra prijungti prie dokumento arba susieti su juo, pavyzdžiui:
– asmens vardas, pavardė nurodyti elektroninio pašto žinutėje arba net pats elektroninio pašto adresas – šie duomenys neabejotinai yra dalimi elektroninio pašto žinutės ir juos asmuo naudoja pasirašydamas, t.y. patvirtindamas, kad žinutę siunčia būtent jis;
– vartotojo vardas ir slaptažodis – šie duomenys būna logiškai susiejami su užsiregistravusio vartotojo veiksmais elektroninėje erdvėje, pvz., duomenų bazėje užfiksuojamas faktas, kad užsakymą užpildė ir mygtuką „Užsakyti“ paspaudė tam tikras prisijungęs vartotojas (asmuo);
– faksimilė (fizinio parašo fotografija) – šie duomenys gali būti dokumento dalimi (pvz., pdf dokumentas su faksimile) arba logiškai susieti duomenų bazėje (pvz., pasirašant planšetėje).
Pagal tai, kiek patikimai galima nustatyti pasirašiusio asmens tapatybę (tam tikra prasme – kiek techniškai sudėtinga ją suklastoti (angl. assurance level)), Reglamente elektroniniai parašai yra skirstomi į tris kategorijas:
– paprastas elektroninis parašas (angl. simple electronic signature arba tiesiog electronic signature) – kaip nurodyta aukščiau išvardintuose pavyzdžiuose;
– pažangus elektroninis parašas (angl. advanced electronic signature) – tai elektroninio pasirašymo metodas, kuris papildomai turi atitikti šiuos reikalavimus: būti unikaliai susietas su konkrečiu asmeniu ir leisti tą asmenį identifikuoti; būti išskirtinai pasirašančio asmens žinioje; ir būti susietas su dokumento turiniu tokiu būdu, kad dokumento nebūtų įmanoma pakeisti;
– kvalifikuotas elektroninis parašas (angl. qualified electronic signature) – tai pažangusis elektroninis parašas išduotas valstybės licencijuotos organizacijos, pavyzdžiui, mobilusis parašas.
Reglamento 25 str. 1 d. numato, kad „Negalima atsisakyti pripažinti elektroninio parašo teisinės galios ir jo tinkamumo naudoti kaip įrodymą teismo procese tik dėl to, kad parašas yra elektroninis arba kad jis neatitinka kvalifikuoto elektroninio parašo reikalavimų“. Šią nuostatą paaiškina Reglamento preambulės 49 p. „šiuo reglamentu turėtų būti nustatytas principas, kad negalima atsisakyti pripažinti elektroninio parašo teisinės galios tik dėl to, kad parašas yra elektroninis arba kad jis neatitinka kvalifikuoto elektroninio parašo reikalavimų. Tačiau elektroninių parašų teisinė galia turi būti reglamentuojama nacionalinės teisės aktuose, išskyrus šiame reglamente numatytus reikalavimus, pagal kuriuos kvalifikuoto elektroninio parašo teisinė galia turėtų būti lygiavertė rašytiniam parašui“. T.y. kvalifikuotas elektroninis parašas visos ES mastu yra prilyginamas tradiciniam fiziniam parašui, o kitų elektroninių parašų teisinė galia yra nustatoma nacionalinėje teisėje. Lietuvoje šią nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatymo 5 str. 1 d.: „Elektroninio parašo, neatitinkančio kvalifikuotam elektroniniam parašui keliamų reikalavimų, kurie yra numatyti Reglamente (ES) Nr. 910/2014, teisinė galia yra lygiavertė rašytiniam parašui, jeigu tokio elektroninio parašo naudotojai dėl to iš anksto susitaria raštu ir jeigu yra galimybė šį susitarimą išsaugoti patvariojoje laikmenoje[1]“, t.y. Lietuvoje paprastas elektroninis parašas (kaip nurodyta aukščiau pateiktuose pavyzdžiuose) bus prilyginamas rašytiniam parašui, jei šalys dėl to iš anksto susitars. Teismų praktikoje šiuo aspektu pripažįstama, kad šalys faktiškai naudodamosi tam tikra elektroninės komunikacijos technologija (pvz., elektroniniu paštu) jau savo konkliudentiniais veiksmais susitaria dėl jos naudojimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2013). Tačiau laikantis atsargumo principo, vis dėlto, rekomenduotina dėl tam tikrų elektroninių dokumentų naudojimo bei jų pasirašymo esant galimybei susitarti tradicine forma raštu. Nuostatos dėl elektroninių dokumentų naudojimo tipiškai būna įrašomos į sutartį (pvz., „Visi šioje Sutartyje numatyti pranešimai yra laikomi tinkamai įteiktais, jei yra išsiųsti šioje Sutartyje nurodytais elektroninio pašto adresais“), nors gali būti sudaromas ir atskiras susitarimas dėl jų naudojimo (pvz., kai norima pereiti prie elektroninės komunikacijos su esamu klientu, tiekėju ar darbuotoju).
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu dėl specifinių žinių poreikio naudojantis pažangiu arba kvalifikuotu elektroniniu parašu, Lietuvoje dažniausiai naudojami ir neabejotinai populiariausi paprasti elektroniniai parašai, pvz., prie elektroninės bankininkystės jungiamės ne su kvalifikuotu elektroniniu parašu, o tiesiog įvesdami vartotojo vardą (kodą) ir slaptažodį (t.y. naudodami paprastą elektroninį parašą), net pateikiant ieškinius kvalifikuotas elektroninis parašas nėra reikalaujamas. Taigi šiai dienai Lietuvos teisinėje sistemoje vienareikšmiškai galima naudoti elektroniniu dokumentus juos pasirašant paprastu elektroniniu parašu (naudojant laisvai pasirinktus asmens elektroninio identifikavimo būdus), tačiau esant galimybei rekomenduojama dėl to (vieną kartą) susitarti tradicine rašytine forma, kaip, pavyzdžiui, vyksta pasirašant su banku elektroninės bankininkystės sutartį.
