Rekomenduojama peržiūrėti veikloje naudojamas prekių pirkimo – pardavimo sutartis

Pirkimo – pardavimo sutartis yra viena iš dažniausiai sudaromų sutarčių rūšių. Ši sutartis gali būti sudaroma tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais (išskyrus įstatymuose nustatytas formos išimtis), tačiau, siekiant aiškiau detalizuoti šios sutarties šalių prisiimamas pareigas, įgyjamas teises rekomenduotina pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti raštu. Neretai verslo subjektai savo veikloje naudoja tipines prekių pirkimo – pardavimo sutartis, kuriose būna aptartos tik kelios esminės sandorio sąlygos – prekių kaina, jų pristatymo terminas, tačiau neaptarti kiti, sutarties vykdymui itin svarbūs momentai, kurių reglamentavimas sutartyje padėtų išvengti praktikoje tarp šalių įvykstančių ginčų.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, jog pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

Sutartyse itin svarbu aptarti nuosavybės teisės į prekes perėjimo pirkėjui momentą. Ši nuostata turi praktinę reikšmę tais atvejais, kuomet prekių perdavimas įvyksta anksčiau nei atsiskaitoma už jas. Gali susiklostyti situacija, kuomet prekės perduotos pirkėjui ir yra jo žinioje, tačiau pirkėjas tampa nemokus ir jam iškeliama bankroto byla. Tokiu atveju, sutartyse nenumačius sąlygos, jog nuosavybės teisė į prekes pereina pirkėjui tik nuo visiško atsiskaitymo už prekes momento, pardavėjo teisių įgyvendinimas itin apsunkinamas. Pardavėjas negali atgauti prekių, nes jų savininku nuo prekių perdavimo laikomas bankrutuojantis pirkėjas, o įsiskolinimas už prekes laikytinas kreditoriniu įsiskolinimu ir tenkinama bendra tvarka, jei bankrutuojantis turtas turi turto. Jei tokio turto bankrutuojantis pirkėjas neturi, kreditorinis reikalavimas bankroto byloje neretai lieka neįvykdytu.

Taigi, siūlytina prekių – pirkimo sutartyse susitarti, jog nuosavybės teisė į sutartimi parduodamas prekes pereina pirkėjui nuo visiško atsiskaitymo už prekes momento, t. y. nuo to momento, kai pinigai už prekes yra įskaitomi į pardavėjo banko sąskaitą.

Pardavėjo pareiga perduoti prekę ir jos įvykdymo momentas yra labai svarbūs, nes paprastai nuo prekės perdavimo pirkėjui momento, pirkėjui pereina ir tos prekės atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina prekės perdavimo pirkėjui faktą ir tikslų momentą užfiksuoti šalių pasirašomame prekių perdavimo – priėmimo akte. Tuo atveju, jeigu prekė yra perduodama pirkėjui sutarties sudarymo metu, galima atskiro prekės perdavimo – priėmimo akto nesudaryti, o tiesiog užfiksuoti sutartyje aplinkybę, jog prekė yra perduota pirkėjui sutarties sudarymo metu. Praktikoje dažnai prekių perdavimas fiksuojamas pirkėjo atstovui patvirtinus prekių gavimą savo parašu ant PVM sąskaitos faktūros. Norint vienareikšmiškai patvirtinti prekių perdavimą pagal PVM sąskaitą faktūrą, siūlytina prekių gavėjui (jo darbuotojui, atstovui) joje aiškiai įrašyti „prekes gavau“ ir pasirašyti – nurodyti savo vardą, pavardę, pareigas, padėti parašą. Kilus sutartinių santykių šalių ginčui, prekių kitam asmeniui perdavimo faktą taip pat padeda pagrįsti šalių įgaliotų atstovų pasirašytas prekių gabenimo važtaraštis, patvirtinantis, kad prekės buvo pristatytos jų gavėjui, tai yra kitai sutarties šaliai.

Kitos svarbios sutartyje siūlytinos aptarti sąlygos – prekių pristatymo būdas ir kaštai, reikalavimai prekių kokybei, garantija, nekokybiškų prekių grąžinimo tvarka ir kaštai, taip pat ir sutarties nutraukimas bei kitos sąlygos.

Dalintis
Naujienlaiškis